Šv. Huberto idėjos

Galbūt ne visiems žinoma, kad šiais laikais medžiotojai atlieka daug pareigų: ne tik medžioja, bet ir rūpinasi, kad būtų kuo didesnė įvairovė, moka mokesčius – tai didžiulės pajamos valstybei, kuria įvairias darbo vietas – trofėjams gaminti, maisto žaliavai perdirbti ir kt. Ne tik be Tado Ivanausko, bet ir be medžioklės nebūtų zoologijos muziejaus Kaune. Beveik visi Lietuvos medžiotojų klubai turi savo garbės kodeksus, kuriuose įrašyti kilnūs tikslai ir svarbūs perspėjimai, humaniškos nuostatos. Viena svarbiausių – nemedžioti jauniklius vedžiojančių žvėrių ir paukščių. Nė vienas sąžiningas medžiotojas neabejoja, jog ypač svarbu rūpintis gamta ir jos ištekliais. Nemažai ir daroma. Lietuvoje medžiotojų globos dėka padaugėjo tauriųjų elnių, danielių, briedžių, stirnų. Medžiotojai įrenginėja pašarų aikšteles, druskos laižyklas, ėdžias, nuolat jas papildo grūdiniais pašarais, cukriniais runkeliais. Dar viena svarbi medžioklės plotų naudotojų pareiga – saugoti medžiojamuosius gyvūnus nuo neteisėto jų naudojimo, t. y. brakonieriavimo, tad medžiotojai išvien su aplinkos apsaugos pareigūnais teikia apskaitos duomenis, informaciją apie sumedžiotus, kritusius gyvūnus, ligos atvejus, pastebimus pažeidimus ir kt. Iš tiesų sumedžioti sveiką, jauną gyvulį yra labai sunku. Dažniausiai papuola jau ligoti, silpni, nusenę, menkiau girdintys ir matantys žvėrys, tai ir yra populiacijos reguliavimas. Dauguma medžiotojų laikosi įstatymų ir etikos principų, bet, kaip žinome iš nesenų įvykių apie nušautą stumbrę, būna, kad šaukštas deguto sugadina medaus statinę ir reikia įdėti daug pastangų, kad atkurtum visuomenės pasitikėjimą. Medžiotojų globėjo – Šv. Huberto – dienos proga belieka jiems visiems palinkėti kuo greičiau susigrąžinti pagarbą ir tapti pavyzdiniais „hubertinės“, tai yra neprasilenkiančios su gamtos apsauga, medžioklės atstovais.